Lietuvoje taip pat gali būti smagu. Anykščių rajonas.

  • 2 min lasīšanai
Taigi veiksmas vyksta 2008metų birželio 4 dieną. Palengva per tokius kaip atrakcionų parke (na aišku mažesni...bet panašūs) kalnelius ir lygumas pasiekėme pirmąją stotelę. Tai Anykščių rajone esantis nedidukas kaimelis. Bet aišku ne į kaimą atvažiavom pažiūrėt:) tad kuo greičiau lėkėm į pirkią (namą). Tokią nedidukę, juodą, popierinemis užuolaidomis ir šiaudiniu stogu:). Kaip pasakoj tik vištos kojos trūksta:). Viduje senoviniai rakandai už kurios kaip mums pasakojo užsieniečiai pasiryžę pakloti nemažus pinigėlius. Keista, bet net už kačiarga siūlė nevieną tukstantuką:D O apie stalus aš jau nebekalbu. Taigi pirkioje ponia apsirengusi tautiškais rūbeliais mums vedė edukacinę programą apie senovę. Pasakojo, kad duona buvo pagrindinis šeimos valgis, o po kario laikais kai visi laukai buvo išvažinėti tankų ir pan. ir nebuvo daug rugių, į " duoną " pridėdavo...nepatikėsit...pjuvenų, lapų...fu...kitų sudedamųjų dalių net nesakysiu. Dar žmonės senovėj žiemą vištas kambary (jei galima ji taip vadinti) augindavo. Bet gudriai. Padėdavo šieno tos vištikės ten kiaušinių padėdavo šeimininkė susirinkdavo užtiesdavo ant to šieno paklodę ir eidavo šeimynėlė miegučio:). Keista, bet eidavo miegoti apie 19 val, o keldavosi 4 val ryto. Kaip programos vadovė sakė, jokios naudos iš to: nei elektros sutaupai nei ką. Na, bet tokia logika jų buvo. Ir vaikus 4 val ryto žadindavo (kankynė) eidavo dirbt... Papasakojus daaaaaug įdomių faktų, vadovė atsinešė kubilą kaip ji sakė naują, kurį neseniai pirko tik prieš 7 metus:) kuriame duonos raugas. Mums leido susiformuoti savo duonos kepalą. Kai paragavau to raugo nesinorėjo duonos:), bet vėliau paaiškėjo duona skani gavos:). Kol kepė tą mūsų duonelę mus vaišino įvairiais kaimiškais valgiais. Kai duona iškepė, padėkojom už viską ir traukėm kitos stotelės link. Arklių muziejus. Ten pan. patiko tik pamatyti arklio griaučius. Toliau tik priemonės arkliams prižiūrėti, jų nuotraukos ir t.t. Dar sutikom skulptorių kuris drožė žmogų su didelėėėm ausim. Aš pagalvojau, kad ten šuo. Bet sakė, kad ruselį drožia:D. Dar pasikalbėję važiavome į Borotos Piliakalnį. OHO. Nematėt laiptų. Užsimušt galima. Statūs, siauri... Bet šeip netaip užsiropštėme. Pabėgiojom:), pafotografavom. Nuėjom į mišką. Tada mūsų vos nepaliko:D Parašė MES JAU VAŽIUOJAM. Nu jo galvojom. Nu sustojo. Mes kol tiesiogine žodžio prasme atsivilkom per tuos laiptus...:D Visos raudonos autobusą pasiekėm:D Vėliau LAIMĖS ŽIBURYS. Tiksliau J.Biliūno kapas. Įspūdingam " pastate " . Eidami link jo sutikom prekybininkę kuri visą galvą " išūžė ",kad pirktume jos rakandus, nes ji labai žymi tautodailininkė, atseit visa Lietuva apie ją žino (pirmą kartą ją mačiau), kad laikraščiai apie ją rašo, televizija rodo ir pan.:D Pagyrūnė. Sprukom nuo jos. ... Taigi stačiaus laiptais (vėlgi) kopėm į tą vadinamąjį LAIMĖS ŽIBURĮ. Sako reikia pasiėjus monetą užlipti, prieiti prie krašto ir neatsisukus išmesti ją kuo toliau ir norai išsipildys:) Gaila nežinojau. Šiaip ar taip užlipti ant statinio verta, nes atsiveria gražus kraštovaizdis:). Na ir paskutinė stotelė. Tikriausiai nėra tokio lietuvio kuris nežinoto šio objekto. Puntuko akmuo. Atsimenu seniau buvau, buvo kopėčios galima buvo užlipti:) Tikriausiai kažkas " nusivartė " ,nes kopėčių gaila nebėra. Arba " nufirfino " kas:D. Aš manau verta pakeliauti ir po LT. Tikrai netikiu, kad esat visus kampelius išklaidžioję:) Galima rasti įdomių ir gražių vietų, tokių kokių jokioj Amerikoj nerasit:). Užtenka vien į žaliuojančius laukus pažiūrėti. Išsaugokim tai. PS. atgal namo grįžome tais pačiais " atrakcijonų kalneliais " .


Seko līdzi svaigākajiem jaunumiem

Uzzini par jaunākajiem ceļojumiem un aktualitātēm pirmais